astronomija.lt 2017 m. astronominis kalendorius Šviesulių teka, laida ir matomumas Orų prognozė

Hercšprungo ir Raselo diagrama

Straipsnis iš Astronomijos enciklopedinis žodynas.

Jump to: navigation, search

(angl. Hertzsprung-Russell diagram)


Žvaigždžių fizikinės būsenos diagrama. Jos abscisė žymi žvaigždžių spektr. klasę, ją atitinkančią efektinę temperatūrą arba spalvos rodiklį, ordinatė – absoliutinį ryškį M arba šviesį L. Žvaigždės vieta HR diagramoje vaizduojama tašku; jis yra tuo aukščiau, kuo didesnė žvaigždės spinduliavimo galia, ir tuo kairiau, kuo aukštesnė jos efektinė temperatūra. Didžiausio skersmens žvaigždės yra diagramos viršutiniame dešiniajame kampe, mažiausio – apatiniame kairiajame. Dauguma žvaigždžių išsidės­to išilgai palyginti siauros juostos, kuri eina nuo diagramos kairiojo viršutinio kampo žemyn į dešinę – tai pagrindinės sekos žvaigždės. F, G, K, M spektr. klasių pagr. sekos žvaigždės dar vadinamos nykštukėmis. O–F spektr. klasių žvaigždės, šviesesnės už pagr. sekos žvaigždes ~1 ryškiu, ir G–K–M spektr. klasių žvaigždės, šviesesnės už pagr. sekos žvaigždes 4–14 ryškių, sudaro milžinių seką. Didesnį šių žvaigždžių šviesį lemia dešimtis kartų didesnis jų skersmuo. HR diagramos viršuje yra supermilžinės, kurių šviesis ~105 kartų viršija Saulės šviesį, o skersmenys – šimtus ir tūkstančius kartų tos pačios spektr. klasės pagr. sekos žvaigždžių skersmenis. Diagramos apačioje kairėje yra baltųjų nykštukių seka. Baltųjų nykštukių šviesis šimtus ir tūkstančius kartų mažesnis negu tos pačios spektr. klasės pagr. sekos žvaigždžių; tai rodo, kad baltosios nykštukės turi mažus (kelių dešimčių tūkstančių kilometrų) skersmenis. Šiek tiek žemiau F–G–K spektr. klasių pagr. sekos žvaigždžių yra mažesnio šviesio sub­nykštukės, tarp pagr. sekos ir milžinių sekos žvaigždžių – submilžinės. Kai kuriose HR diagramos vietose grupuojasi kintamosios žvaigždės (žr. Nestabilumo juosta). HR diagramą 1905–13 m. sudarė danų astronomas E. Hercšprungas (Hertzsprung) ir JAV astronomas H. Raselas (Russell).