Magnetarai

Straipsnis iš Astronomijos enciklopedinis žodynas.

(angl. Magnetars)

Pavienių neutroninių žvaigždžių (rentgeno pulsarų) rūšis. Turi 1000 kartų stipresnius magnetinius laukus negu normalūs radijo pulsarai (mag­netinio srauto tankis 10¹¹ T). Toks stiprus magnetinis laukas kartais pralaužia geležinę neutroninės žvaigždės plutą ir sukelia minkštųjų gama spindulių ir kietųjų rentgeno spindulių žybsnį, kuris trunka 0.5–5 s. Tokie žybsniai kartojasi nereguliariais interva­lais. Žybsnių galingumas yra 10 000 kartų didesnis negu barsterių ar kitų dvinarių pulsarų, tačiau trunka gerokai trumpiau. Manoma, kad magnetarai, kaip ir radijo pul­sarai, susidaro sprogus supernovai, tačiau jų pradinis sukimosi apie ašį greitis daug didesnis. Labai stiprus magnetinis laukas sukelia spartų magnetaro sukimosi stabdy­mą palyginus su radijo pulsarais. Magnetaro aktyvumas turi tęstis apie 10 000 m., po to jo sukimasis sulėtėja ir paviršius atvėsta. Kol kas žinoma tik keletas magnetarų. Teoriškai numatė R. Dunkanas ir K. Tompsonas (JAV) 1992 m. Atrasti 1998 m.