Saulės vainikas

Straipsnis iš Astronomijos enciklopedinis žodynas.

(angl. Solar corona)

Išorinis labai karštas (1–2 mln. K) ir retas (~109 da­lelių/cm³) Saulės atmosferos sluoksnis. 1–2 mln. km nuotolyje nuo Saulės paviršiaus pereina į Saulės vėją. Gerai matomas visiško Saulės užtemimo metu arba nufotogra­fuotas koronografu. Vainikas taip pat gerai matomas rentgeno nuotraukose. Spektre matomos daug kartų jonizuotų Fe, Ni, Ca, Ar ir kitų elementų linijos, kurių dauguma telkiasi ultravioletiniame ir rentgeno spindulių ruožuose. Dalis geležies atomų yra netekę net 16 elektronų. Vainiką kaitina magnetinio lauko ir elektringųjų dalelių są­veika. Didžiausio Saulės aktyvumo metu yra beveik sferinės formos, mažiausio akty­vumo metu – netaisyklingos (su kyšuliais) formos. Didžiausi vainiko kyšuliai susida­ro vadinamose vainiko skylėse, kuriose yra retesnė plazma, žemesnė temperatūra ir silpnesnis magnetinis laukas. Iš vainiko sklinda Saulės vėjas, radijo bangos, rentgeno spinduliai.