Straipsnis iš Astronomijos enciklopedinis žodynas.
(angl. Uranus)
Saulės sistemos planeta milžinė. Septinta planeta pagal nuotolį nuo Saulės. Iš
Žemės opozicijos metu matomas kaip 5.3–5.5
ryškio žalsvos spalvos skritulėlis. Regimasis kampinis skersmuo kinta nuo 3.3″ iki 4.1″. Urano
pusiaujo ir orbitos plokštumos sudaro labai didelį kampą, dėl to jo sukimosi
ašis yra beveik
orbitos plokštumoje; atrodo, kad Uranas rieda
orbita.
Atmosfera susideda iš mol.
vandenilio (82% tūrio), helio (15%),
metano (2%). Paviršių pastoviai dengia
debesys, sudaryti iš
amoniako ledo, vandens ledo, metano ledo ir amonio hidrosulfido kristalėlių. Atmosferos geometr.
albedas 51%.
Urano
efektinė temperatūra 58 K. Teoriniai modeliai numato, kad Urano paviršiuje yra plonas skysto amoniako ir metano sluoksnis; einant gilyn,
amoniakas ir
metanas virsta ledu. Urano centre turėtų būti vandens, amoniako ir metano ledų bei silikatų branduolys. Urano
magnetinis laukas 2 kartus silpnesnis negu Žemės,
magnetosferos ašis nukrypusi nuo sukimosi ašies 58.6° kampu. Uranas turi 21 gamtinį
palydovą ir
žiedų sistemą. Uraną atrado V. Heršelis (Anglija) 1781 m., žiedus – Dž. Eliotas (JAV) ir kt. 1977–1978 m. 1986 m. pro Uraną praskriejo JAV tarppl.
erdvėlaivis "Voyager 2", perdavęs daug duomenų apie planetą, jos žiedus ir palydovus. Pavadintas seniausiojo graikų dangaus dievo Urano vardu. Iš Urano ir Žemės deivės Gajos gimė 12 titanų.
