Merkurijus


(angl. Mercury)


Fizinės charakteristikos

masė 0.055 MŽ = 3.3022×1023 kg
skersmuo 0.383 DŽ = 4 879.4 km
tankis 0.984 qŽ = 5427 kg/m3
laisvo kritimo pagreitis 0.377 g = 3.7 m/s2
pabėgimo greitis 4.25 km/s
albedas:
0.068 - sferinis (Bondo)
0.142 - geometrinis
paviršiaus temperatūra: 100-700 K

min vid. max
0°N 0°W 100K 340K 700K
85°N 0°W 80K 200K 380K

Orbitinis judėjimas

Nuotolis nuo Saulės

vidutinis 57 909 100 km (0.387 av)
perihelyje 46 001 200 km (0.307 av)
afelyje 69 816 900 km (0.467 av)

e 0.206
apskriejimo periodas 88 d. = 0.5 Merkurijaus saulinės paros
sinodinis periodas 115.88 d.
orbitos posvyris 7.0°
apsisukimo apie ašį periodas 58.65 d.
ašies posvyris 0.01°

Planetoje nėra metų laikų kaitos.

Merkurijui būdinga unikali sukimųsi apie savo ašį ir apie Saulę kombinacija - viena Merkurijaus saulinė para trunka dvejus Merkurijaus metus (vienus metus tęsiasi viena diena, kitus metus tos pačios paros naktis), arba tris Merkurijaus žvaigždines paras.

Kadangi apie ašį sukasi daug maž pastoviai, o apie Saulę - kintančiu greičiu (greičiau perihelyje ir lėčiau afelyje), perihelyje orbitinio judėjimo kampinis greitis viršija planetos sukimosi kampinį greitį, ko rezultate Saulė Merkurijaus danguje stapteli ir kurį laiką ima judėti atgal. Daugiau: http://www.messenger-education.org


Dėl precesijos Merkurijaus orbitos perihelis pasisuka 5600" (lanko sekundžių) per šimtmetį (arba 56" per metus). Niutono mechanika paaiškina tik 5557" per šimtmetį pasisukimą.
43" skirtumą paaiškina tik Einšteino Bendroji reliatyvumo teorija.

Stebėjimo sąlygos

 

Merkurijaus regimasis ryškis kinta nuo -2.6 (pilnaties fazėje šviesesnis net už Sirijų) iki 5.7, bet jį stebėti mūsų platumoje labai sunku. Merkurijus - arčiausiai Saulės skriejanti planeta, todėl jis matomas šviesiame danguje ne ilgiau kaip 1 val. prieš Saulės tekėjimą, ar po laidos. Geriausiai stebėti per didžiausią elongaciją, kai nuo Saulės nutolsta nuo 17.9° (perihelyje) iki 27.8° (afelyje) kampu.

Kampinis skersmuo kinta nuo 4.5” iki 13”.

Kas ~116 dienų (intervalas gali kisti nuo 105 iki 129 d.) Merkurijus praeina tarp Saulės ir Žemės - apatinė jungtis.

Dėl orbitos ištęstumo (e=0.206) jis gali prie Žemės priartėti arčiausiai - iki 77.3 mln. km (871 m. jis pirmą kartą per paskutinius 41000 m. buvo priartėjęs iki 82.2 mln. km, 2679 m. priartės iki 82.1 mln. km, 4487 m. - iki 82 mln. km. Bet kitas priartėjimas iki <80 mln. km bus tik 28622 m.).

Merkurijaus matomumas »


Merkurijaus tranzitas

Merkurijaus orbita su ekliptikos plokštuma sudaro net 7° kampą. Todėl Merkurijaus tranzitą Saulės disku galima stebėti tik tada, kai jis tarp Saulės ir Žemės kerta ekliptikos plokštumą. Taip nutinka vidutiniškai maždaug 13-14 kartų per šimtmetį gegužės arba lapkričio mėn.

Paskutiniai stebėti: 1999.11.15, 2003.05.07, 2006.11.08.
Artimiausi bus: 2016.05.09, 2019.11.11, 2032.11.13, 2049.05.07, 2052.11.09, 2062.05.10 ir kt.

Gegužiniai tranzitai įvyksta maždaug mėnesį po to, kai Merkurijus būna praėjęs afelį, ir jo orbitinis greitis artimas minimaliam. Lapkritiniai tranzitai vyksta likus kelioms dienoms iki perihelio, kai greitis beveik maksimalus. To rezultate regimasis Merkurijaus praėjimo Saulės disku greitis lapkritinių tranzitų būna beveik dvigubai mažesnis.

Daugiau: eclipse.gsfc.nasa.gov


Paviršius


Merkurijaus tikrosios (bet šiek tiek paryškintos) spalvos. Nuotraukos viršutinėje dešinėje pusėje matyti Karščio basinas.
„Messenger“ nuotrauka (NASA 2008 m.) Daugiau

Merkurijaus tikrosios spalvos.
„Messenger“ nuotrauka (NASA 2008 m.)

Merkurijaus paviršius panašus į Mėnulio, tik jame krateriai retesni ir mažiau smulkių kraterių. Jame stebimos 20-500 km. ilgio šiaurės-pietų krypčių iki 3 km aukščio terasos. Jos galėjo susidaryti, kai vėstant mantijai ir traukiantis branduoliui susiraukšlėjo jau sukietėjusi planetos pluta. Prie to prisidėjo ir potvynio jėgos, kurios sulėtino planetos sukimąsi, ir planetos forma iš ovalinės tapo sferine.

Didžiausios įdubos, vadinamos Karščio baseinu, skersmuo siekia 1550 km. Ją supa iki 2 km aukščio kalnai.

Krateriai pavadinti žymių menininkų, rašytojų, muzikų vardais, o lygumos – Merkurijaus planetos vardais įvairiomis kalbomis. 2013 m. kovą vienam iš kraterių suteiktas Kristijono Donelaičio vardas.

Saulės apšviesto Merkurijaus paviršiaus temperatūra palyla iki 550K (280°C) afelyje, ar net 700K (430 °C) perihelyje, neapšviestos pusės temperatūra nukrinta iki 110K (–160°C). Bet paviršiaus sluoksnis yra labai blogas šilumos laidininkas, ir kelių centimetrų gylyje temperatūra nedaug pasikeičia.

Merkurijaus ašigaliuose, kurių beveik nepasiekia Saulės spinduliai, o temperatūra nepakyla aukščiau -220ºC, pagal naujausius zondo „Messenger“ duomenis, gali būti nemaži kiekiai vandens, tiksliau ledo.

https://www.google.com/maps/space/mercury/



Vidinė sandara

Teorinė Merkurijaus vidinė sandara:

  1. ~1800 km spindulio geležies ir nikelio branduolys yra neįprastai didelis. Jis sudaro 42% viso planetos tūrio (Žemės branduolys - 17%). Spėjama, kad plonas branduolio sluoksnis gali būti išsilydęs.
  2. 500-700 km storio uolinė silikatinė mantija.
  3. 100-300 km storio granito bei bazaltų pluta. Ji išvagota daugybės siaurų griovių, kurie tęsiasi iki kelių šimtų kilometrų.

Atmosfera (egzosfera)

Naktinėje planetos pusėje aptikta labai reta, nepatvari, į kometos uodegą panaši atmosfera, sudaryta iš atomų, kuiuos nuo paviršiaus atplėšia Saulės vėjas ir mikrometeoritai. Dėl ekstremalių temperatūrų atomai greitai pabėga į kosmosą. Atmosferos sudėtyje yra kalio, natrio, atominio ir molekulinio deguonies, kalio, kalcio, magnio, argono, helio, vandens garų ir vandenilio, kurių bendras slėgis apie 10-14 bar (1 nPa), t.y. 5×1011 kartų mažesnis už Žemės.

Magnetinis laukas

Merkurijus turi magnetinį lauką (~100 kartų silpnesnį negu Žemės), kuris yra pakankamai stiprus, kad nukreiptų Saulės vėją aplink planetą, bet persilpnas kad nuo jo apsaugotų. Jis yra dipolinis, o magnetiniai poliai beveik sutampa su planetos sukimosi ašimi.

Gali būti, kad magnetinį lauką dinamos principu kuria skystas metalinis branduolys, o potvynio jėgos perihelyje ir afelyje neleidžia jam sukietėti.


Mitai

Seniausi Merkurijaus stebėjimai aprašyti asirų astronomų sen. Babilono MUL.APIN lentelėse apie 14 a. pr.m.e. Jo vardas gali būti transkripuojamas kaip Udu.Idim.Gu\u4.Ud („šokinėjanti planeta“). Vėlesniuose užrašuose jis vadinamas Nabu, pagerbiant rašto dievą.

Sen. graikai vadino dviem vardais: Στίλβων (Stilbon) ir Ἑρμάων (Hermaon). Vėliau rytinį vadino Apolonu, o vakarinį - Hermiu. 4 a. pr.m.e. graikų astronomai suprato, kad tai vienas objektas.

Romėnų mitologijoje Merkurijus (Mercurius, Mircurius, Mirquurius) – prekybos, iškalbos, keliautojų, komercijos ir pelno dievas, kalnų nimfos (plejadės) Majos sūnus. Jis taip pat buvo sielų palydovas į mirusiųjų šalį, dievų pasiuntinys ir tarnas, menų bei amatų globėjas, magijos ir astrologijos žinovas. Buvo manoma, kad Merkurijus gali parodyti, kur paslėptas lobis. Vardas kildinamas iš lotynų kalbos žodžio „merx“ arba „marcator“, kuris reiškia „pirklys“. Identifikuojamas su graikų dievu Hermiu ir etruskų Turmsu (Turms). Vaizduojamas su sparnuota kepure ir batais, laikantis kaducėjų, lazdą su susipinusiomis gyvatėmis, kuri yra dievo Apolono dovana.

Merkurijaus planetos simbolis primena Veneros ženklą su „ragais“ - tai Hermio kepurė su sparneliais ir caduceus (lot.) - lazda, kuria apsiviję dvi gyvatės. Medicinos dievo Asklepijaus lazda tik su viena gyvate.

Daktarė Eugenija Šinkūnaitė buvo paskelbusi, kad lietuviai Tauragnų krašte Merkurijaus planetą vadino Vaivora. Kitas planetos vardas Pažarinis.

Apie pastebėtas klaidas ir netikslumus praneškite adresu info AT astronomija . lt

 

Saulės dėmės

Tikslus laikas