Venera


(angl. Venus)


Fizinės charakteristikos

masė 0.815 MŽ = 4.8685×1024 kg
skersmuo 0.949 DŽ = 12 103.7 km
tankis 0.951 qŽ = 5423 kg/m3
laisvo kritimo pagreitis 0.904 g = 8.87 m/s2
pabėgimo greitis 10.46 km/s
albedas:
0.90 - sferinis (Bondo)
0.67 - geometrinis
paviršiaus vid. temperatūra: 735 K (460°C)
ji mažai skiriasi ašigaliuose ir pusiaujyje, dieną ir naktį.


Orbitinis judėjimas

Nuotolis nuo Saulės

vidutinis 108 208 930 km (0.723 av)
perihelyje 107 476 259 km (0.718 av)
afelyje 108 942 109 km (0.728 av)

e 0.0068
apskriejimo periodas 224.7 d. = 1.92 Veneros saulinės paros
sinodinis periodas 583.92 d.
orbitos posvyris 3.4°
apsisukimo apie ašį periodas 58.65 d.
sukimosi ašies posvyris 177.3°

Tai reiškia, kad planetos šiaurės ašigalis nukreiptas į priešingą pusę, sukimosi ašis su orbitos plokštuma sudaro tik 2.6° kampą.

Planetoje nėra metų laikų kaitos.

VenusAnimation.ogg

Venera labai lėtai sukasi priešinga kryptimi, negu kitos Saulės planetos. Veneroje Saulė teka vakaruose, o leidžiasi rytuose.

Venera palydovų neturi, tačiau 2002.11.02 buvo atrastas jos kvazipalydovas 2002 VE68, kuris aplink Saulę skrieja labai ištęsta orbita (e=0.4105) ir yra orbitiniame rezonanse (1:1) su Venera. Jo skersmuo siekia 200 m. Be to spėjama, kad jis gali būti dvinariu.


Stebėjimo sąlygos

 

Venera matoma rytais (Aušrinė), arba vakarais (Vakarinė). Kai ji danguje, sunku jos nepastebėti, nes ji šviesesnė už šviesiausias žvaigždes - regimasis ryškis kinta nuo −4.9 iki -3. Ją įmanoma pamatyti net dieną, kai dangus skaistus, o Saulė neaukštai virš horizonto.
Didžiausios elongacijos metu Venera nuo Saulės nenutolsta daugiau, kaip ~47.8°.
Net per nedidelį teleskopą galima stebėti Veneros fazes. Kampinis skersmuo kinta nuo 9.7" iki 66.0". Šviesiausia - priešpilnio fazėje (Merkurijus - pilnaties fazėjė).

Kas 583.92 Žemės paras (sinodinis periodas - laikotarpis tarp vienodų planetų konfigūracijų) Venera praeina tarp Saulės ir Žemės - apatinė jungtis (jaunaties fazėje). Kadangi Venera turi atmosferą, tuo metu per teleskopą galima matyti šviesos aureolę aplink planetą. Mažiausias atstumas tarp planetų būna apie 40 milijonų km.

Veneros matomumas »


Veneros pentagonas

Veneros ir Žemės planetų orbitinis rezonansas yra 13:8. Per 8 Žemės metus (8 × 365.26 d. = 2922.08 d.) Venera apie Saulę apskrieja 13 kartų (13 × 224.7 d. = 2921.1 d.), o apie savo ašį apsisuka (priešinga kryptimi) 12 kartų. Per tą laiką Venera ir Žemė prasilenkia (apatinė jungtis) 5 kartus (5 × 583.92 d. = 2919.6 d.), o abiejų planetų „susitikimų vietos“ išsidėsto taisyklinga pentograma. Neatitikimas - tik 1.5°. Rezultate kas 8 metus ta pati planetų konfigūracija kartojasi tuo pačiu metų laiku, minus kelios dienos.

Daugiau: http://www.lunarplanner.com/HCpages/Venus.html

Veneros tranzitas

Veneros orbita su ekliptikos plokštuma sudaro net 3.4° kampą. Todėl Veneros tranzitą Saulės disku galima stebėti tik tada, kai apatinės jungties metu Venera yra arti jos orbitos susikirtimo su Žemės orbita taško. Jų periodiškumas kartojasi 243 metų ciklu. Viename cikle būna 4 tranzitai. Jie vyksta poromis kas 8 metai, tarp kurių būna ilgos (121.5 ir 105.5 metų) pertraukos.


Paskutiniai stebėti: 1761.06.06, 1769.06.03;  1874.12.09, 1882.12.06;  2004.06.08 (žr. mokslasplius.lt), 2012.06.06.

Artimiausi bus:  2117.12.11, 2125.12.08;  2247.06.11, 2255.06.09.

Daugiau: eclipse.gsfc.nasa.gov

 


Paviršius

Šiaurės ašigalis


Šiaurės pusrutulis

Veneroje, skirtingai negu Žemėje, nėra tektoninių plokščių.

Joje šimtai ugnikalnių - nuo didelių iki mažų. Apie 80% Veneros paviršiaus užima žemi vulkaniniai plokščiakalniai, kuriuos sudaro milžiniški lava užlieti plotai. Išsiskiria kalnuotos sritys (~8% ploto) ir žemumos (~27% ploto). Yra nemažai smūginių kraterių.

1989 m. NASA paleistas tarpplanetinis zondas „Magellan“ radarų pagalba sudarė detalų topografinį Veneros paviršiaus žemėlapį. 1994 m. zondas buvo nusiųstas susinaikinti į Veneros atmosferą, mėginant išmatuoti Veneros atmosferos tankį.

Daugiau: http://nssdc.gsfc.nasa.gov/planetary/magellan.html



270°E


180°E


90°E


0°E



Pietų ašigalis


Pietų pusrutulis

Veneros paviršiaus dariniai
Visi jie, išskyrus Maksvelo kalnus ir tris rajonus, pavadinti žymių moterų, deivių ir mot. giminės mitinių būtybių vardais:


Maksvelo kalnas



Veneros arachnoidai. Daugiau: http://rst.gsfc.nasa.gov/

Veneros arachnoidai

Aukščiausios plokštikalnės yra Afrodi­tės žemė, Ištarės žemė, Alfa ir Beta sritys. Aukščiausias kalnas yra 12 km aukščio vulkanas Ištarės žemės Maksvelo kalnyne.

Išskirtinis Veneros paviršiaus bruožas yra neįprasti ugnikalniai, vadinami arachnoidais, kuriems būdingos radialinės ir koncentrinės struktūros, primenančios voratinklį (gr. ἀράχνη - aráchnē - voras). Jie panašūs į kalnų vainikus ir atrodo, kaip koncentriniai ovalai, apsupti sudėtingo lūžių tinklo, siekiančio iki 200 km. Veneroje jų rasta apie 30. Jie susiformavo skirtingai, negu kiti ugnikalniai, randami Saulės sistemoje.


Vidinė sandara

Apie Veneros vidinę sandarą žinoma nedaug. Veneros ir Žemės dydžių ir tankių panašumai rodo, kad jų vidinė sandara gali būti panaši. Pagal vieną iš modelių planetą sudaro:

  1. ~3000 km spindulio branduolys iš geležies ir nikelio (manoma, kad išorinis branduolio sluoksnis yra išsilydęs);

  2. ~3000 km storio uolinės mantija, kurios sudėtis nėra nežinoma;
  3. ~16 km storio pluta, susidedanti iš silikatinių uolienų, tik joje skirtingai, ne gu Žemėje, nėra tektoninių plokščių;
  4. atmosfera, kuri siekia 120 km aukštį - 99% jos masės sudaro troposfera 65-70 km sluoksnyje virš planetos paviršiaus.

 

Atmosfera

Venera turi labai tankią ir karštą atmosferą, susidedančią daugiausiai iš anglies dioksido (CO2 - 96.5%) ir azoto (N - 3.5%).
Planetą dengia tiršti debesys, daugiausiai sudaryti iš sieros dioksido (SO2) ir sieros rūgšties (H2SO4) lašelių. Jie atspindi ~75% Saulės šviesos. Bet, didelis anglies dioksido kiekis, vandens garai ir sieros dioksidas sukuria stiprų „šiltnamio efektą“ ir temperatūrą pakelia iki 470°C. Dėl stiprios cirkuliacijos aukštesniuose atmosferos sluoksniuose temperatūra mažai skiriasi ašigaliuose ir pusiaujyje, dieną ir naktį.

  • Troposfera prasideda ties paviršiumi ir tęsiasi aukštyn 65-70 km. Ji sudaro 99% Veneros atmosferos masės. Ties planetos paviršiumi atmosferos slėgis - 93 bar (93×105Pa, t.y. net 92.1 kartų didesnis už Žemės). Vėjo greitis mažas (0.3-1 m/s), bet dėl didelio atmosferos tankio nesunkiai „paneša“ dulkes ir net smulkius akmenis.
    Virš skaidraus anglies dioksido sluoksnio ~30 km aukštyje prasideda smulkių sieros rūgšties lašelių migla.
    Sieros dioksido ir sieros rūgšties lašelių debesis sudaro 3 sluoksniai, atskirti skaidresniais tarpais:

    • apatinis (~45 km aukštyje) tankiausias - iš stambių sieros rūgšties lašelių;

    • vidurinis (~61 km aukštyje) - iš smulkesnių sieros rūgšties lašelių - jame nuolat iš rytų į vakarus pučia stiprus vėjas;
    • viršutinis (~66 km aukštyje) - sudarytas iš smulkiausių sieros rūgšties lašelių - jame temperatūrų skirtumas sukuria konvekcinius srautus, kurie šilumą perneša iš pusiaujo į ašigalių sritis.

    Tiesiogiai vėjų greitis gali būti išmatuotas tik viršutiniame debesų sluoksnyje - maždaug 60-70 km aukštyje. Platumose, žemesnėse kaip 50°, vėjo greitis ten siekia 100±10 m/s (planetos sukimosi kryptimi, tik ~60 kartų greičiau). Toks super-sukimasis yra diferncinis: ties pusiauju sukasi lėčiau, nei virš vidutinių platumų. Aukštesnėse platumose vėjų greitis staigiai mažėja ir pasiekia 0 ties poliais.

    Visi Veneros vėjai yra varomi konvekcijos. Jų greitį apytiksliai nusako slėgio gradiento ir išcentrinės jėgos balansas.

    Zoniniai rytų vėjai perneša šilumą iš dieninės planetos pusės į naktinę.

    Oro judėjimas išilgai dienovidinių (meridianinis cirkuliacijos komponentas) yra žymiai silpnesnis, nei zoniniai vėjai.
    Ties pusiauju Saulės įkaitintas karštas oras kyla aukštyn ir slenka link planetos polių. Toks beveik visą planetą apimantis troposferos judėjimas vadinamas Hadlio cirkuliacija. Ties ±60° platuma oras atsimuša į ašigalius supančius šaltesnio oro srautus, pradeda leistis ir grįžta prie pusiaujo žemiau debesų lygio. Tie poliariniai apvadai - tankesni, 30-40K vėsesni ir ~5 km aukštesni debesų masyvai.


    Veneros poliariniai sūkuriai
    Daugiau: http://www.esa.int/esaMI/Venus_Express/


    Veneros poliariniai sūkuriai
    Daugiau: http://www.lunarplanner.com

    1974 m. „Mariner 10“ atlikti stebėjimai ultravioletinių spindulių diapazone leido aptikti ties Veneros ašigaliais dvigubus S-formos poliarinius sūkurius (jie turi po dvi „akis“ - sukimosi centrus). Jais oras leidžiasi žemyn, sukdamasis maždaug trijų dienų periodu tokia pat kryptimi, kaip ir visa atmosfera. Linijinis vėjo greitis ties jų išoriniais kraštais siekia 35–50 m/s, o ties poliais nukrenta iki 0. Juose esančių debesų paviršiuje temperatūra siekia 250 K ir yra daug aukštesnė nei greta esančių poliariniai apvadų.

  • Mezosfera tęsiasi iki 120 km aukščio. ~95 km aukštyje prasideda mezopauzė. Čia temperatūra nukrenta iki 165K (-108°C) dieninėje pusėje ir iki 100К (−173°C) naktinėje pusėje.


    Deguonies švytėjimas Veneros mezosferoje
    Daugiau: http://sci.esa.int/science-e/

    Apšviestoje pusėje dujos kyla aukštyn, juda iš dieninės į naktinę Veneros pusę. Naktinėje pusėje dujos leidžiasi žemyn ir sukelia adiabatinį oro įšilimą, dėl kurio 90-120 km aukštyje susiformuoja šiltas (siekia siekia 230 K) mezosferos sluoksnis.

    Iš dieninės planetos pusės atslenkantis oras taip pat atneša deguonies atomų, kurie po rekombinacijos suformuoja sužadintas deguonies molekules. 90-100 km aukštyje virš naktinės Veneros pusės jos, grįždamos į normalią būseną, išspinduliuoja 1.27 μm bangos ilgio infraraudonuosius spindulius.

  • Termosfera yra 120-300 km aukštyje. Virš dieninės planetos pusės maždaug tame aukštyje yra jonosfera. Ją sudaro 3 plazmos sluoksniai: 120-130 km ir 140-160 km aukštyje - pagrinde iš O2+ jonų, 200-250 km - daugiausiai iš O+ jonų.

Magnetinis laukas

Skirtingai nei Žemė, Venera neturi magnetinio lauko, galinčio apsaugoti ją nuo Saulės vėjo. Silpnas (~1000 kartų silpnesnį negu Žemės) magnetinis laukas, kurį fiksuoja kosminiai zondai, yra indukuotas Saulės vėjo.

 


Mitai

Seniausi Veneros stebėjimai aprašyti asirų astronomų sen. Babilono MUL.APIN lentelėse apie 14 a. pr.m.e. Jos vardas gali būti transkripuojamas kaip mulDili-bat [Dilibat].

Molinėse dantiraščio lentelėse, žinomose „Ammisaduqa“ vardu, aprašyti karaliaus Ammi-Saduqa gyvenimo įvykiai, susieti su Veneros planetos heliaktinio patekėjimo stebėjimais, kurie apima 21 metų laikotarpį nuo 1646 m. pr. Kr. (p.m.e.).

Finikiečiams tai buvo deivė Astartė - Baalo žmona arba sesuo, irgi siejama su vaisingumu, seksualumu ir karu.

Sen. šumerai Veneros planetą laikė Inana (vėliau Ištar) - vaisingumo, meilės, sekso (vakarinė) ir karo deivė (rytinė).

Sen. Egipte - rytinę vadino Tioumoutiri, o vakarinę Ouaiti. Vėliau ji susieta su Izide.

Sen. graikai irgi skyrė dvi planetas: rytinę Φωσφόρος (Phōsphoros) ir vakarinę Ἐωσφόρος (Hesperos) - aušros deivės Eos sūnūs Fosforas ir Hesperas.

Vėliau (antikiniais laikais) graikai suprato, kad tai ta pati planeta, ir pavadino babiloniečių Ištar analogo - meilės ir grožio deivės Afroditės vardu (Ἀφροδίτη - Aphrodite). Vardas kildinamas iš graikų kalbos žodžio „ἀφρός“, kuris reiškia „puta“. Pagal legendą amžinai jauna deivė gimė iš baltos jūros putos, kuri susiplakė Urano kraujui nutiškus ant jūros vandens. Ji - archaiška chtoniška būtybe, vyresnė už Dzeusą. Vėlesniuose mituose ji - Dzeuso ir Dionės dukra.

Romėnų mitologijoje Vemera (Venus) – meilės, aistros ir sodų deivė.
Hesperus/Eosphorus vardai į lot. k. buvo išversti kaip „Vesper and Phosphoros as Lucifer“ („šviesos nešėjas“).

Veneros planetos simbolis - meilės ir grožio deivės atributas - veidrodis.

Lietuviai Veneros planetą irgi vadina dviem vardais: Aušrine ir Vakarine.

Apie pastebėtas klaidas ir netikslumus praneškite adresu info AT astronomija . lt

 

Tikslus laikas