Galaktiniai poliai (angl. Galactic poles) yra du specifiniai dangaus sferos taškai, kurie tarnauja kaip pagrindiniai atskaitos taškai galaktinėje koordinačių sistemoje.
Jie yra nutolę lygiai per 90° nuo galaktinio pusiaujo, t. y. nuo pagrindinės Paukščių Tako plokštumos. Šių polių padėtis padeda astronomams orientuotis mūsų Galaktikos struktūroje ir stebėti objektus, esančius toli už jos ribų.
Šiaurės ir pietų galaktinių polių koordinatės
Galaktiniai poliai yra griežtai apibrėžti dangaus skliaute. Kadangi mūsų Galaktikos diskas dangaus skliaute yra pasviręs, šie poliai nesutampa su Žemės ašies poliais (dangaus poliais):
- Šiaurės galaktinis polius (NGP): Jis randamas Berenikės Garbanų (Coma Berenices) žvaigždyne. Tikslios jo 2000 m. epochai nustatytos koordinatės: rektasencija – 12h 51m, deklinacija – +27.1°.
- Pietų galaktinis polius (SGP): Šis taškas yra Skulptoriaus (Sculptor) žvaigždyne. Jo 2000 m. koordinatės: rektasencija – 0h 51m, deklinacija – –27.1°.
Šie taškai žymi ašį, kuri yra statmena Galaktikos diskui. Žvelgiant šia kryptimi, mes žiūrime tiesiai „į viršų“ arba „į apačią“ nuo Paukščių Tako plokštumos.
Kodėl galaktiniai poliai svarbūs giliojo kosmoso stebėjimams?
Žvelgiant į galaktinius polius, pasiekiamas optimaliausias vaizdas giliojo kosmoso tyrimams. Paukščių Tako plokštumoje (ties galaktiniu pusiauju) telkiasi milžiniški tarpžvaigždinių dulkių ir dujų kiekiai, kurie sugeria šviesą ir blokuoja vaizdą. Šis reiškinys astronomijoje vadinamas „ekstinkcijos zona“.
Tuo tarpu polių kryptimis tarpžvaigždinės medžiagos kiekis yra minimalus, nes čia esantis Galaktikos sluoksnis yra pats ploniausias.
Būtent todėl daugiausia tolimųjų galaktikų, galaktikų spiečių ir kvazarų tyrimų yra vykdomi nukreipiant galingiausius teleskopus, tokius kaip Jameso Webbo ar Hubble’io, būtent į Berenikės Garbanų arba Skulptoriaus žvaigždynus. Tai atveria skaidrų „langą“ į ankstyvąją Visatą.
Galaktinė koordinačių sistema ir objektų klasifikacija
Galaktiniai poliai nustato visos galaktinės sistemos orientaciją, kurią mokslininkai naudoja tirdami žvaigždžių pasiskirstymą ir jų judėjimą. Šioje sistemoje naudojama:
- Galaktinė platuma (b): matuojama nuo 0° (pusiaujo) iki +90° (šiaurės poliaus) arba −90° (pietų poliaus).
- Galaktinė ilguma (l): matuojama išilgai pusiaujo, pradedant nuo Galaktikos centro krypties.
Objektai, esantys arti polių, paprastai priklauso Galaktikos sferoidui arba vainikui. Čia dažnai aptinkami kamuoliniai žvaigždžių spiečiai – vieni seniausių objektų mūsų sistemoje.
Suprasdami polių padėtį, astronomai gali tiksliau apskaičiuoti Galaktikos masės pasiskirstymą ir nustatyti, kaip Paukščių Takas sąveikauja su kaimyninėmis nykštukinėmis galaktikomis.
