Saulės sistemos pakraščiuose skriejantys objektai nuolat stebina astronomus savo dinamiškumu ir sudėtinga kilme. Vienas tokių objektų – Hilonomė (angl. Hylonome), katalogizuota kaip asteroidas Nr. 10370. Tai unikalus kentaurų grupės atstovas, pavadintas tragiško likimo mitologinės kentaurės, Chilaro žmonos, vardu.
Šis kosminis kūnas užima tarpinę vietą tarp klasikinės pagrindinės juostos asteroidų ir tolimųjų Koiperio juostos objektų, todėl jo tyrimai teikia neįkainojamų žinių apie išorinės Saulės sistemos evoliuciją.
Hilonomės atradimas ir pagrindinės charakteristikos
Hilonomę 1995 metais atrado žymūs JAV astronomai Davidas Jewittas ir Jun Chenas, naudodamiesi Mauna Kea observatorijos teleskopais Havajuose.
Šis atradimas tapo svarbiu žingsniu tiriant kentaurų populiaciją – objektus, kurie kerta milžiniškų planetų orbitas ir pasižymi nestabiliomis orbitinėmis trajektorijomis.
Pagal savo fizines savybes Hilonomė yra vidutinio dydžio kentauras:
- Skersmuo: vertinamas maždaug 100–150 km. Nors tai nėra didžiausias savo grupės narys (nusileidžia Charikliui ar Chironui), jo masė yra pakankama, kad būtų laikomas reikšmingu išorinės sistemos objektu.
- Orbitos elementai: Vidutinis nuotolis nuo Saulės (a) siekia 24,97 av (astronominio vieneto), o tai reiškia, kad asteroidas skrieja toli už Saturno ribų.
- Orbitos periodas (P): Vienas pilnas apsisukimas aplink Saulę trunka net 124,8 metų.
- Ekscentricitetas (e) ir posvyris (i): Orbitos ištęstumas siekia 0,245, o posvyris į ekliptikos plokštumą yra gana mažas – tik 4,1°.
Skrydis tarp milžinų: vieta tarp Urano ir Neptūno
Hilonomė išsiskiria savo specifine padėtimi – ji skrieja erdvėje tarp Urano ir Neptūno orbitų. Kentaurų grupės objektai yra žinomi dėl to, kad jų orbitos nėra ilgalaikės. Dėl milžiniškų planetų gravitacinio poveikio tokie kūnai kaip Hilonomė nuolat keičia savo trajektorijas.
Skaičiuojama, kad kentaurų orbitinis stabilumas trunka vos kelis milijonus metų – astronominiu mastu tai tik akimirka.
Šis asteroidas veikia kaip tam tikras „kosminis klajūnas“. Tikėtina, kad praeityje Hilonomė buvo Koiperio juostos dalis, tačiau milžiniškos planetos – Neptūnas arba Uranas – savo gravitacija ją įtraukė giliau į Saulės sistemos vidų.
Ateityje šis objektas gali būti išsviestas dar arčiau Saulės ir tapti ryškia kometa arba būti visiškai pašalintas iš Saulės sistemos ribų.
Cheminė sudėtis ir paviršiaus ypatybės
wikipedia.org
Nors Hilonomė yra per toli, kad būtų detaliai nufotografuota dabartiniais prietaisais, spektrinė analizė leidžia daryti prielaidas apie jos sandarą.
Kaip ir dauguma kitų tolimųjų asteroidų, ji greičiausiai sudaryta iš sušalusių dujų, vandens ledo ir organinių junginių (tolinų) bei dulkių mišinio. Mažas jos albedas (atspindžio geba) rodo, kad paviršius yra tamsus, padengtas kosminės radiacijos paveiktomis anglies turinčiomis medžiagomis.
Kentaurų grupės objektai dažnai demonstruoja kometinį aktyvumą (pavyzdžiui, komos susidarymą), kai priartėja prie Saulės. Nors Hilonomė šiuo metu tokio aktyvumo nerodo, jos ledinė sudėtis leidžia manyti, kad tai yra „miegančioji kometa“, laukianti savo eilės priartėti prie vidinių Saulės sistemos sričių.
Hilonomės reikšmė astrofizikos mokslui
Kodėl mokslininkai tiek daug dėmesio skiria tokiems objektams kaip Hilonomė? Pirmiausia, jie yra tiesioginiai liudininkai procesų, kurie vyko prieš 4,5 milijardo metų formuojantis planetoms.
Būdama tarpinėje zonoje, Hilonomė padeda suprasti, kaip medžiaga juda iš šaltosios Koiperio juostos link Saulės.
Be to, tokie objektai padeda testuoti kompiuterinius modelius, prognozuojančius Saulės sistemos stabilumą. Kiekvienas naujas duomenų apie Hilonomės orbitą patikslinimas leidžia astronomams geriau suprasti, kaip didžiosios planetos formavo šiandieninį kosminį kraštovaizdį.
Hilonomė – tai dar viena dėlionės detalė, padedanti suvokti sudėtingą ir kintančią mūsų kosminės kaimynystės prigimtį.
