Paralaksas (angl. Parallax) – Kosm. kūno padėties dangaus sferoje regimasis pokytis dėl stebėtojo vietos kitimo. Parinį paralaksą sukelia Žemės sukimasis apie ašį, metinį paralaksą – Žemės skriejimas aplink Saulę, šimtmetinį paralaksą – Saulės sistemos judėjimas Galaktikoje.
Pagal paralaksą nustatomas atstumas iki stebimo kosm. kūno. Parinis paralaksas lygus kampui, kurio viršūnė yra kosm. kūno centras, o kraštines sudaro kryptys į Žemės centrą ir stebėjimo vietą Žemės paviršiuje.
Parinis paralaksas yra didžiausias, jei kosm. kūnas yra stebėjimo vietos horizonte, ir lygus nuliui – jei zenite. Iš horizontinio paralakso nustatomas atstumas iki Saulės sistemos kūnų.
Saulės vidutinis horizontinis paralaksas lygus 8.79″, Mėnulio 57′2.61″. Metinis paralaksas lygus stačiojo trikampio, kurio viršūnėse yra Saulė, Žemė ir žvaigždė, smailiajam kampui prie žvaigždės; trikampio įžambinė lygi atstumui tarp Saulės ir žvaigždės, mažasis statinis – Žemės orbitos didžiajam pusašiui.
Dėl didelio žvaigždžių nuotolio nuo Saulės (>1 šm) jų metiniai paralaksai <1″; pvz. Kentauro Proksimos 0.772″, Barnardo žvaigždės 0.545″, Sirijaus 0.380″, Vegos 0.123″. Žvaigždės nuotolis, išreikštas parsekais, lygus jos metinio paralakso, išreikšto lanko sekundėmis, atvirkštinei vertei.
Šimtmetinis paralaksas lygus kampui, kuriuo žvaigždė paslenka dangaus sferoje per 1 metus dėl Saulės sistemos skriejimo žvaigždės atžvilgiu. Kadangi žvaigždės turi ir savojo judėjimo greitį, šimtmetinis paralaksas nustatomas tik statistiškai didelei žvaigždžių grupei.
Geometrinė trikampio taisyklė kosmose
Astronominis paralakso matavimas remiasi paprasta, bet galinga trigonometrija. Naudodami Žemės orbitos spindulį kaip žinomą bazę, mokslininkai gali sudaryti milžinišką virtualų trikampį, pasiekiantį tolimas žvaigždes.
Tai yra vienintelis tiesioginis būdas matuoti atstumus iki kitų saulių nenaudojant jokių spėjimų apie jų cheminę sudėtį. Kiekviena užfiksuota lanko sekundė padeda tiksliai sukalibruoti visą kosminių atstumų skalę.
Nuo horizonto iki zenito: parinio paralakso svyravimai
Parinis paralaksas yra dinamiškas dydis, kuris kinta kiekvieną valandą Žemei sukantis apie savo ašį. Didžiausia jo vertė pasiekiama stebėjimo vietos horizonte, nes būtent tada stebėtojo padėtis labiausiai skiriasi nuo Žemės centro perspektyvos.
Kai kosminis kūnas pasiekia aukščiausią tašką – zenitą – šis kampas tampa lygus nuliui. Šis principas yra gyvybiškai svarbus matuojant atstumus iki mūsų kaimynų Saulės sistemoje, pavyzdžiui, tiriant asteroidų orbitas.
Šimtmetinis paralaksas ir Galaktikos dinamika
Nustatyti šimtmetinį paralaksą yra kur kas sudėtingiau nei metinį. Kadangi Saulės sistema skrieja aplink Galaktikos centrą, visos žvaigždės mūsų atžvilgiu po truputį keičia savo padėtį, tačiau kartu jos juda ir pačios.
Dėl šios priežasties mokslininkai taiko statistinius metodus analizuodami didelius žvaigždžių spiečius. Tik stebint tūkstančius objektų vienu metu galima atskirti bendrą sistemos judėjimą nuo individualių žvaigždžių „klajonių“.
Moderni precizika ir parsekų matavimas
Parsekas yra bazinis atstumo vienetas, kurio pavadinimas tiesiogiai kilo iš žodžių junginio „paralakso sekundė“. Šis ryšys leidžia astronomams akimirksniu konvertuoti kampinius matavimus į realų kosminį gylį.
Šiuolaikiniai kosminiai teleskopai geba išmatuoti net ir tuos paralaksus, kurie yra tūkstančius kartų mažesni už Vegos rodiklį. Tai leidžia sudaryti trimatį Paukščių Tako žemėlapį ir suprasti mūsų vietą didžiojoje kosminėje erdvėje.
Kosminės erdvės matuoklis
Paralaksas išlieka fundamentaliu metodu, be kurio astronomija būtų neįmanoma. Gebėjimas paversti nežymų žvaigždės poslinkį į tikslų atstumą parsekais suteikia mums galimybę suvokti realius visatos mastelius. Tai yra tvirtas pagrindas, leidžiantis drąsiai keliauti žvilgsniu ten, kur žmogaus ranka niekada nepasieks.
