Šviesiausi difuziniai ūkai yra didžiulės dujų ir dulkių sankaupos. Jos užpildo erdvę tarp žvaigždžių Paukščių Take. Kai kurie iš jų švyti patys dėl jonizuoto vandenilio spinduliuotės. Kiti tik atspindi šalia esančių jaunų žvaigždžių šviesą.
Šie objektai yra vietos, kur vis dar formuojasi naujos saulės. Kai kurie ūkai yra supernovų sprogimų liekanos. Žemiau esančioje lentelėje rasite visus techninius duomenis apie šiuos kosminius debesis.
Šviesiausi difuziniai ūkai
| Pavadinimas | Žvaigždynas | α(2000) | δ(2000) | Dydis (°) | Nuotolis (tūkst. šm) | Tipas |
|---|---|---|---|---|---|---|
| NGC 1435 (Merope) | Tau | 03 48 | +24 05 | 0.5 | 0.4 | atsp. + tams. |
| NGC 1499 (Kalifornija) | Per | 04 03 | +36 25 | 2.5×0.7 | 2.0 | H II |
| IC 2118 (Raganos Galva) | Eri | 05 05 | -07 10 | 1×2 | 0.9 | atsp. |
| NGC 1942 = M1 (Krabas) | Tau | 05 34 | +22 01 | 6’×4′ | 5.8 | SN |
| NGC 1976 = M42 (Oriono) | Ori | 05 35 | -05 24 | 1 | 1.5 | H II |
| NGC 1977 | Ori | 05 36 | -04 50 | 0.7×0.4 | 1.5 | H II + atsp. |
| NGC 2070 (Tarantulas) | Dor | 05 39 | -69 05 | 0.5 | 170 | H II |
| Simeiz 147 (Šaino) | Tau | 05 41 | +27 50 | 3 | 3.0 | SN |
| IC 434 (Arklio Galva) | Ori | 05 41 | -02 30 | 1×0.5 | 1.5 | H II + tams. |
| NGC 2024 (Liepsna) | Ori | 05 42 | -01 50 | 0.4 | 1.5 | H II + tams. |
| NGC 2244 (Rozetė) | Mon | 06 32 | +05 00 | 1 | 5.4 | H II |
| NGC 2264 (Kūgis) | Mon | 06 38 | +10 00 | 2 | 3.1 | H II |
| Gamo ūkas | Vel | 08 30 | -45 00 | 3×6 | 1.3 | SN |
| NGC 3372 (Kilio ūkas) | Car | 10 45 | -59 40 | 1.4 | 6.5 | H II |
| Gyvatnešio ūkas | Oph | 16 25 | -23 30 | 5 | 0.5 | atsp. + tams. |
| NGC 6514 = M20 (Trilypis) | Sgr | 18 02 | -23 00 | 0.5 | 2.2 | H II + tams. |
| NGC 6523 = M8 (Lagūna) | Sgr | 18 04 | -24 24 | 1×0.5 | 2.5 | H II |
| NGC 6611 = M16 (Erelis) | Ser | 18 19 | -13 50 | 0.5 | 6.5 | H II + tams. |
| NGC 6618 = M17 (Omega) | Sgr | 18 21 | -16 12 | 0.7 | 3.3 | H II |
| NGC 6960/95 (Tinklas) | Cyg | 20 46 | +30 40 | 2.5 | 2.6 | SN |
| IC 5067/70 (Pelikanas) | Cyg | 20 51 | +44 00 | 1.3 | 1.6 | H II |
| NGC 7000 (Š. Amerika) | Cyg | 21 00 | +44 30 | 2 | 1.6 | H II |
Ūkų klasifikacija pagal švytėjimo būdą
Mokslas skiria kelis pagrindinius difuzinių ūkų tipus. H II regionai yra spinduliavimo ūkai, kuriuose dominuoja vandenilis. Karšta jaunų žvaigždžių ultravioletinė šviesa priverčia šias dujas švytėti raudonai.
Atspindžio ūkai patys energijos nespinduliuoja. Jie tik išsklaido kaimyninių žvaigždžių mėlyną šviesą. Tamsieji ūkai yra tokie tankūs, kad užstoja už jų esančius objektus. Jie atrodo kaip juodos dėmės ryškiame fone.
Ypatingą grupę sudaro supernovų liekanos (SN). Tai žuvusių masyvių žvaigždžių išmesta medžiaga. Krabo ūkas yra vienas geriausiai žinomų pavyzdžių. Jis plečiasi didžiuliu greičiu po sprogimo, įvykusio prieš tūkstantį metų.
Šios struktūros praturtina galaktiką sunkiaisiais elementais. Be jų negalėtų susiformuoti uolėtos planetos kaip Žemė. Tokių objektų tyrimas leidžia pamatyti žvaigždžių mirties procesą.
Ryškiausių ūkų stebėjimo galimybės
Stebėdami šviesiausius difuzinius ūkus, turime žinoti jų ypatybes:
- Kampinis dydis: Kai kurie ūkai danguje užima didesnį plotą nei pilnas Mėnulis.
- Filtrai: Naudojant specialius filtrus, galima geriau pamatyti vandenilio (H-alpha) struktūras.
- Nuotolis: Tarantulo ūkas yra kitoje galaktikoje, tačiau matomas dėl milžiniško šviesio.
- Kontrastas: Geriausiai šie objektai matomi giedrą naktį toli nuo miestų šviesų.
Kosminių ūkų reikšmė galaktikos raidai
Astrofizikoje šviesiausi difuziniai ūkai laikomi žvaigždžių lopšiais. Juose vykstantis gravitacinis kolapsas kuria naujas saules. Matuodami jų cheminę sudėtį, sužinome apie Paukščių Tako praeitį. Šie objektai veikia kaip medžiagos perdirbimo gamyklos.
Senų žvaigždžių išmestos dujos tampa žaliava naujoms planetų sistemoms. Kiekvienas spalvingas debesis yra dinamiškas ir nuolat kintantis darinys. Jų stebėjimas padeda prognozuoti mūsų galaktikos ateities evoliuciją.
