Šviesiausi planetiškieji ūkai yra besiplečiantys jonizuotų dujų apvalkalai. Juos išmeta žvaigždės, baigdamos savo evoliucijos ciklą. Pavadinimas kilęs iš jų apvalios formos, kuri senovės astronomams priminė planetas.
Šių objektų centre paprastai slypi labai karšta baltoji nykštukė. Ji apšviečia išmestą medžiagą ir priverčia ją ryškiai švytėti. Tai trumpalaikis reiškinys, trunkantis tik kelias dešimtis tūkstančių metų.
Šviesiausi planetiškieji ūkai
| Pavadinimas | Žvaigždynas | α(2000) | δ(2000) | Kamp. skersmuo (‘) | Ryškis (mag) | Nuotolis (tūkst. šm) |
|---|---|---|---|---|---|---|
| NGC 246 | Banginis (Cet) | 00 46.5 | -11 53 | 5×6 | 8.5 | 1.5 |
| NGC 2392 (Eskimas) | Dvyniai (Gem) | 07 29.0 | +20 55 | 0.8 | 8.3 | 4.1 |
| NGC 3132 | Siurblys (Ant) | 10 06.1 | -40 26 | 1.4×0.9 | 8.2 | 4.1 |
| NGC 3242 | Hidra (Hya) | 10 24.4 | -18 38 | 0.7×0.6 | 9.0 | 3.0 |
| NGC 3587 (M97, Pelėda) | Didieji Grįžulo Ratai | 11 14.8 | +55 01 | 3.5 | 12.0 | 4.2 |
| NGC 3918 | Kentauras (Cen) | 11 49.5 | -57 11 | 0.2 | 8.4 | 3.7 |
| NGC 6543 (Katės Akis) | Slibinas (Dra) | 17 58.0 | +66 38 | 0.4 | 8.8 | 3.0 |
| NGC 6720 (M57, Žiedas) | Lyra (Lyr) | 18 53.6 | +33 03 | 1.5×1.0 | 9.3 | 3.0 |
| NGC 6751 (Rainelė) | Erelis (Aql) | 19 05.7 | -06 04 | 0.4 | 12.2 | 8.4 |
| NGC 6826 | Gulbė (Cyg) | 19 44.3 | +50 31 | 0.4 | 8.8 | 4.5 |
| NGC 6853 (M27, Hantelis) | Laputė (Vul) | 19 59.5 | +22 43 | 8×4 | 7.6 | 1.3 |
| NGC 7009 (Saturnas) | Vandenis (Aqr) | 21 04.1 | -11 23 | 0.5 | 8.4 | 3.5 |
| NGC 7293 (Sraigė) | Vandenis (Aqr) | 22 29.6 | -20 48 | 15×12 | 6.5 | 1.0 |
| IC 1470 | Cefėjas (Cep) | 23 05.1 | +60 15 | 1.2×0.8 | 8.1 | 6.8 |
| NGC 7635 (Burbulas) | Kasiopėja (Cas) | 23 20.2 | +61 10 | 3 | 8.5 | 1.8 |
| NGC 7662 | Andromeda (And) | 23 25.4 | +42 30 | 0.5 | 8.9 | 3.7 |
Fizikiniai procesai planetiškuose ūkuose
Kiekvienas šiame sąraše esantis objektas demonstruoja unikalų mirštančios žvaigždės portretą. Kai žvaigždei pritrūksta kuro, jos išoriniai sluoksniai nupučiami į erdvę. Stiprus spinduliavimas iš nuogo branduolio sužadina šias dujas.
Dažnai matome simetriškas formas, kurias suformuoja žvaigždės sukimasis. Kai kurie ūkai, kaip M27, pasižymi bipoline struktūra. Kiti, kaip M57, primena beveik tobulą žiedą. Spalvų gama priklauso nuo cheminių elementų pasiskirstymo apvalkale.
Deguonis paprastai suteikia ūkams būdingą žalsvai melsvą atspalvį. Vandenilis spinduliuoja tamsiai raudoną šviesą išoriniuose sluoksniuose. Planetiškieji ūkai yra pagrindinis anglies ir azoto šaltinis galaktikoje.
Šie elementai yra išmetami į tarpžvaigždinę terpę. Vėliau iš jų formuojasi naujos žvaigždžių kartos. Taip palaikomas nuolatinis materijos ciklas Paukščių Take. Mūsų Saulė po kelių milijardų metų taip pat sukurs panašų reginį.
Stebėjimo ypatumai ir patarimai
Stebint šviesiausius planetiškuosius ūkus, verta atkreipti dėmesį į šiuos aspektus:
- Paviršinis ryškis: Dauguma šių ūkų yra maži, todėl jų šviesa labai koncentruota.
- Didinimas: Skirtingai nei difuziniams ūkams, šiems objektams tinka didelis didinimas.
- Mirksėjimo efektas: NGC 6826 žinomas dėl to, kad žiūrint tiesiai matoma centrinė žvaigždė, o žiūrint šiek tiek į šoną – pats ūkas.
- Dydžio skirtumai: Sraigės ūkas (NGC 7293) yra didžiausias danguje, tačiau jo šviesa labai išsklaidyta.
Planetiškųjų ūkų reikšmė astrofizikai
Mokslininkams šviesiausi planetiškieji ūkai yra puikūs atstumo matuokliai. Jų šviesumas yra dėsningas, todėl juos galima naudoti kitiems galaktikos masteliams nustatyti. Taip pat jie padeda tirti žvaigždžių masių praradimo tempus.
Stebėdami dujų plėtimosi greitį, galime apskaičiuoti tikslų žvaigždės mirties laiką. Šie objektai atskleidžia, kaip keičiasi galaktikos cheminė sudėtis. Kiekviena detalė apvalkale yra tarsi žvaigždės gyvenimo istorijos puslapis. Tai yra vieni vizualiai patraukliausių objektų visoje astronomijoje.
