Paukščių takas (angl. Milky Way, liet. Paukščių Takas, Gervių Takas, Žasų Takas, Vėlių Kelias) Silpnai švytinti, netaisyklingų apybrėžų juosta, einanti beveik didžiuoju apskritimu aplink dangų.
Gerai matomas giedrą be Mėnulio naktį. Susideda iš daugelio silpno spindesio žvaigždžių, šviesių ir tamsių kosminių ūkų. Maždaug Paukščių Tako viduriu eina Galaktikos pusiaujas.
Dangaus š. hemisferoje eina per Erelio, Strėlės, Laputės, Gulbės, Cefėjo, Kasiopėjos, Persėjo, Vežėjo, Tauro, Dvynių, Oriono, Vienaragio žvaigždynus, p. hemisferoje – per Šuns, Laivagalio, Burių, Kilio, Kentauro, Kryžiaus, Kampainio, Skorpiono, Šaulio, Skydo žvaigždynus.
Plačiausia ir šviesiausia Paukščių Tako sritis yra Šaulio ir Skorpiono žvaigždynuose, ties Galaktikos centru.
Tamsieji ūkai: nematoma Galaktikos struktūra
Nors Paukščių Takas danguje asocijuojasi su šviesa, tamsiosios dėmės jo juostoje yra ne mažiau svarbios. Tai tarp žvaigždinių dulkių ir dujų debesys, kurie sugeria už jų esančių žvaigždžių šviesą.
Lietuvoje geriausiai matomas „Didysis plyšys“, kuris vizualiai perskelia Paukščių Taką į dvi dalis nuo Gulbės iki pat Šaulio žvaigždyno.
Šie tamsūs regionai yra būsimų žvaigždžių lopšiai. Juose esanti medžiaga po truputį traukiasi dėl gravitacijos, kol užsidega nauji šviesuliai. Stebint giedrą naktį, būtent šie kontrastai padeda geriau suvokti Galaktikos disko tūrį ir masiškumą.
Sezoniniai matomumo pokyčiai ir orientacija
Paukščių Takas danguje keičia savo padėtį priklausomai nuo metų laiko. Vasarą Šiaurės pusrutulyje matome ryškiausią dalį, kylančią aukštai virš horizonto, tuo tarpu žiemą mūsų žvilgsnis krypsta į išorinius Galaktikos pakraščius. Žieminė Paukščių Tako dalis yra daug blausesnė, nes žiūrime priešinga kryptimi nuo centro.
Stebėtojams svarbu suprasti, kad ši juosta niekada nekeičia savo vietos žvaigždžių atžvilgiu. Jei išmoksite rasti Kasiopėjos ar Gulbės žvaigždynus, visada tiksliai žinosite, kurioje vietoje ieškoti silpno sidabrinio spindesio. Tai stabilus kosminis orientyras, padėjęs keliautojams tūkstančius metų.
Moderni šviesos tarša ir prarastas vaizdas
Šiandien didžioji dalis žmonijos Paukščių Tako danguje nebemato dėl per didelio miestų apšvietimo. Norint išvysti aprašytą vaizdą, reikia nutolti nuo gyvenviečių bent per 30–50 kilometrų.
Šviesos tarša „išplauna“ smulkias žvaigždes, palikdama tik pačius ryškiausius dangaus objektus.
Paukščių Takas danguje geriausiai atsiskleidžia nenaudojant jokių pagalbinių priemonių, nors astrofotografai dažnai naudoja specialius filtrus, kurie padeda išskirti Galaktikos pusiaujo šviesą.
Visgi, niekas nepakeičia natūralaus stebėjimo patirties, todėl geriausias būdas patirti Paukščių Tako didybę – rasti vietą, kurioje dangus yra visiškai juodas, ir leisti akims bent 20 minučių priprasti prie tamsos.
