Saulės sistemos planetų palydovai yra nepaprastai skirtingi pasauliai. Kai kurie iš jų yra didesni už mažiausias planetas. Kiti primena tik mažus, netaisyklingos formos uolienų gabalus. Mokslininkai nuolat atranda naujų objektų aplink dujų milžinus.
Kiekvienas palydovas turi savo unikalią orbitą ir apskriejimo periodą. Šie kūnai padeda mums geriau suprasti planetų formavimosi procesus.
Saulės sistemos planetų palydovai
| Planeta | Palydovas | Vid. nuotolis (tūkst. km) | Periodas (d.) | Skersmuo (km) |
|---|---|---|---|---|
| Žemė | Mėnulis | 384,4 | 27,322 | 3475 |
| Marsas | Fobas | 9,378 | 0,319 | 27×21×19 |
| Deimas | 23,459 | 1,262 | 15×12×11 | |
| Jupiteris | Metija | 128,0 | 0,295 | 40 |
| Adrastėja | 129,0 | 0,298 | 26×20×16 | |
| Amaltėja | 181,3 | 0,498 | 262×146×134 | |
| Tebė | 221,9 | 0,674 | 110×90 | |
| Ija | 421,6 | 1,769 | 3642 | |
| Europa | 670,9 | 3,551 | 3130 | |
| Ganimedas | 1070 | 7,154 | 5268 | |
| Kalista | 1883 | 16,689 | 4806 | |
| Leda / Himalija / Elara | ~11000 | ~250 | 10–170 | |
| Anankė / Karmė / Pasifė | ~21000+ | ~630+ | ~10–36 | |
| Saturnas | Panas / Atlantas | ~135 | ~0,6 | ~20–30 |
| Mimas | 185,5 | 0,942 | 418×392×382 | |
| Enceladas | 238,0 | 1,370 | 499 | |
| Tetija / Dionė | ~300–370 | ~1,8–2,7 | ~1060–1120 | |
| Rėja | 527,0 | 4,518 | 1528 | |
| Titanas | 1221,8 | 15,945 | 5150 | |
| Japetas | 3561,3 | 79,330 | 1436 | |
| Uranas | Pukas / Miranda | ~86–129 | ~0,7–1,4 | ~154–470 |
| Arijelis / Umbrielis | ~191–266 | ~2,5–4,1 | ~1158–1169 | |
| Titanija / Oberonas | ~435–583 | ~8,7–13,4 | ~1578–1523 | |
| Neptūnas | Protejas | 117,6 | 1,12 | 436×416×402 |
| Tritonas | 354,7 | 5,88 | 2705 | |
| Nereidė | 5513,4 | 360,1 | 340 |
Gamtinių palydovų charakteristikos
Saulės sistemos planetų palydovai pasižymi stulbinančiais skirtumais tarp vidaus ir išorės planetų grupių. Vidinės planetos, kaip Merkurijus ar Venera, palydovų visai neturi. Žemė turi vienintelį Mėnulį, kuris daro didžiulę įtaką potvyniams.
Marsas turi du mažus, netaisyklingos formos palydovus – Fobą ir Deimą. Manoma, kad tai yra pagauti asteroidai.
Išorinės planetos, arba milžinės, turi ištisas palydovų šeimas. Jupiterio palydovų sistema primena mažą Saulės sistemos modelį. Čia skrieja didžiausias palydovas Ganimedas, lenkiantis savo dydžiu net Merkurijų.
Saturno palydovas Titanas yra vienintelis, turintis tankią atmosferą. Šie milžiniški kūnai pasižymi sudėtinga geologija ir galimais požeminiais vandenynais.
Specifinės orbitų ypatybės
Stebint Saulės sistemos planetų palydovus, matomas dėsningumas. Dauguma didžiųjų palydovų yra pasisukę į planetą visada ta pačia puse. Tai vadinama sinchroniniu sukimusi. Jis atsiranda dėl potvyninių jėgų poveikio per milijardus metų.
Tačiau mažesni ir tolesni kūnai dažnai išlaiko laisvesnį judėjimą. Jų ašies posvyris ir orbitos kryptis gali būti labai netikėti.
Kai kurie palydovai, pavyzdžiui, Saturno Janas ir Epimetėjas, dalijasi beveik ta pačia orbita. Jie periodiškai susikeičia vietomis nekliudydami vienas kitam. Tokie reiškiniai yra unikalūs ir reikalauja tikslių matematinių modelių.
Mokslo bendruomenė nuolat stebi šias dinamines sistemas. Tai padeda suprasti, kaip stabiliai gali egzistuoti daugiakūniai orbitiniai dariniai.
Begalinė erdvės įvairovė
Šie skaičiai yra daugiau nei tik statistika. Būtent Saulės sistemos planetų palydovai sukuria pilną vaizdą apie kiekvieną planetą. Be jų mūsų žinios apie kaimynines sritis būtų skurdžios. Atstumai ir skersmenys leidžia mums modeliuoti ateities misijų trajektorijas.
Mes matome, kad kiekvienas kampelis turi savo taisykles. Tai skatina tolesnius tyrinėjimus ir naujų paslapčių paieškas. Kiekviena lentelės eilutė yra atskiras pasaulis su savo dėsniais.
